Taikos vėliavos komitetas
Taikos vėliavos komiteto vardu nuoširdžiai dėkojame Respublikinio mokinių rašinio arba esė “Kaip supranti sakinį: “Kultūra skleidžiasi per kūrybą ir tarnavimą bendruomenei?” konkurso, skirto 2022 metų Kultūros dienai, dalyviams. Džiaugiamės jūsų giliomis mintimis, suteikančioms pasitikėjimą, kad auga puiki jaunoji karta, suprantanti kultūros ištakas ir esmę. Dėkojame Taikos mokyklų – Kėdainių Juozo Paukštelio progimnazijos, Molėtų gimnazijos ir Kretingos r. Darbėnų gimnazijos mokytojoms, vertinusioms darbus. Dėkojame pagrindinei konkurso koordinatorei Skuodo r. Ylakių gimnazijos mokytojai Lidijai Drukteinienei. Dėkojame Vilniaus Antakalnio gimnazijos – Taikos mokyklos interneto svetainės administratorei Linai Šilaikienei, sudėjusiai rašinius arba esė į mokyklos tinklalapį.
Dėkojame visiems, kurie susipažins su mūsų mokinių gražiomis ir prasmingomis mintimis, praturtins save bei pasidalins jomis kuo plačiau.
Taikos vėliavos komiteto pirmininkė
Dr. Auksė Narvilienė
LAUREATAI
I-a vieta tarp 7-8 klasių
Kaip suprantu sakinį „Kultūra skleidžiasi per kūrybą ir tarnavimą bendruomenei“?
Eglė Balniūtė, 8 klasė
Mokytoja Birutė Petkuvienė, Šiaulių Gegužių progimnazija
Kai mano lietuvių kalbos mokytoja pasiūlė pasvarstyti apie kultūros santykį su kūryba ir bendruomene, prisipažinsiu, kad šiek tiek sutrikau. Tema viliojo, bet kartu atrodė ir nelengva... Bet aš mėgstu iššūkius, tad vis delsiau ir tikslaus atsakymo nedaviau. O gal pabandyti?.. Ir tik tuomet, kai vasario 24 d. išgirdau kraupią žinią apie karą Ukrainoje, supratau, kad galiu ir turiu, ką pasakyti. Tik tuomet supratau, kad bendruomenė nebūtinai yra mano giminė, mano klasė ar mokykla. Lietuvėlė tokia mažytė lyginant ją su visu pasauliu, kad man ji yra pati brangiausia bendruomenė. Būtent jai noriu kurti ir dėl jos gyventi.
Aš muzikuojantis žmogus. Savo draugystę su muzika jau skaičiuoju metų metais. Kai bėgančioje kasdienybėje reikia ramios minutėlės sau pačiai, visada sėdu prie fortepijono ar pianino Matyt, neatsitiktinai pianinas stovi ir šalia mano klasės mokykloje, tad laukdama sunkaus kontrolinio darbo, prisėdu per pertrauką prie instrumento, perbėgu pirštais klavišus ir... nusiraminu. Beje, neretai šalia lyg netyčia būriuojasi ir mano bendraklasiai, matyt, jiems mano muzika taip pat padeda.
Šiuo išskirtinai neramiu laiku prie muzikos glaudžiuosi kaip niekad dažnai. Pastarąjį mėnesį ne tik savo gimtuosiuose Šiauliuose, bet ir po visą Lietuvą važinėju ir džiuginu žmones savo muzika (paskutinis mano koncertas Panevėžyje buvo labai simbolišku pavadinimu: „Lietuva, aš už muziką“). Kaip gera matyti, kai įsitempę žmonių veidai jau po pirmų akordų atsipalaiduoja, juos nušviečia ramybė, o galiausiai ir šypsena. Tuomet pasijuntu mažyte savo gražios Lietuvos dėlionės dalele, dalimi bendruomenės, kuri, tikiu, manimi didžiuojasi ir apgins, jei tik kils koks pavojus... Tuomet imu tikėti, kad savo širdies kertelėje klausytojai išsineš labiausiai patikusį mano muzikos fragmentą ir kai susitiks su tikrai dideliu sunkumu, turės širdy priešnuodį skausmui, melui, agresijai... Tikiu, kad visi kartu, padedami muzikos, įveiksime bet kokias negandas!
Turbūt nereikia net minėti, kad dalyvavau ir Kovo 11-ajai skirtame koncerte. Vėlgi jausdama vienybę su kariaujančia ukrainiečių tauta, kaip niekad emocingai priėmiau savo dalyvavimą šventiniame koncerte. Mat atsirado reali (ne įsivaizduojama!) galimybė pamąstyti, kad laisvė labai trapi, kad bendruomenė, kurios dalimi jaučiuosi esanti, gali būti nuskriausta ir išdraskyta... Tik pajutusi tikrą pavojų suvokiau, kad kiekvieną sutiktą lietuvį turėčiau priimti kaip tikrą brolį ar seserį, kad jie ir yra ta tikroji bendruomenė, kuriai noriu skirti ir savo mokymosi pasiekimus, ir savo laisvalaikį, ir savo muziką...
Prieš keletą dienų žiūrėjau dramatišką filmą apie paskutinį ukrainiečių laivą Kryme. Ar žinote, ką to laivo jūreiviai su kapitonu darė paskutinę akimirką prieš užgrobiant laivą priešui? Iš pradžių nedrąsiai, padrikai ir tyliai, o po to vis garsiau ir garsiau pradėjo dainuoti! Ir įsidainavo taip, kad priešą sutiko... su šypsena. Štai ką gali vienybė ir daina!
Taigi aš esu pasiruošusi su žmonėmis dalintis tuo, ką pati labai myliu ir kuo tikiu- muzika. Neįsivaizduoju nė vieno šokančio, dainuojančio ar grojančio žmogaus, kuris darytų pikta kitam. Tiesiog jo rankos ar burna užimta kai kuo daug prasmingesniu: jis kuria kultūrą ir grožį, o ne griauna ir siaubia. Juk dar Vydūnas yra pastebėjęs, kad „tik kuriantis žmogus yra gražus“. Argi būtų galima tuo abejoti?
II-a vieta tarp 7-8 klasių
Kultūra skleidžiasi per kūrybą ir tarnavimą bendruomenei
Kodėl aš piešiu?
Esė
Ema Peleckytė, 8 klasė
Mokytoja Inga Turovaitė, Šiaulių Gegužių progimnazija
Kas yra gražiau už meną? To dažnai savęs klausiu. Anksčiau aš maniau, kad gamta, bet menas dažnai vaizduoja gamtą dar spalvingiau, negu mano akys mato. Gyvybė? Ji labai įvairi ir trapi. Vaizduotė? Menas yra vaizduotės padarinys. Tai kas? Aš nusprendžiau, kad niekas. Nieko nėra gražiau už meną. Menas ir kūryba padeda žmonijai suprasti istoriją ir priešistorę, pažinti save pačią, skleisti kultūrą.
Viskas man susiję su kokiu nors piešiniu, kurį nupieščiau, nupiešiau, piešiu... Beveik tikiu, kad to, ko žmogui trūksta, galima nupiešti. Bet kaip gali paprastas daiktas pavirsti į piešinį, kuris gražesnis nei gyvenimas aplink? Kas padeda man galvoti, įsivaizduoti ir kurti? Kodėl man taip svarbu kurti? Labiausiai padeda grynas, šaltas oras mano kambary. Grynas, šaltas oras... Šalta. O kas pargabena šaltį? Mokslinis atsakymas neįdomus - tai šiaurės vėjai. O kaip jie atrodo? Galbūt jie aukšti, liekni, ilgais suktais plaukais ir pūstais žandais? O kokios spalvos? Piešk. Ne taip juos įsivaizdavai - piešk iš naujo. Ir taip kiekvieną dieną. Tokie fantastiniai piešiniai man visada patikdavo, o dabar džiaugiuosi galėdama juos kurti savo rankomis. Piešdama kuriu pasaulį, savitą, unikalų ir lyg mažas upeliukas teku plačioj kultūros jūroj.
Man pats įdomiausias dalykas visatoje yra žinoti, ką kiti žmonės mąsto ir įsivaizduoja. Norėčiau išgirsti jų vizijas ir padėti jas iliustruoti. Taip pat norėčiau improvizuoti, parodyti pasauliui, kaip aš matau ir įsivaizduoju, parodyti visiems savo pasaulį. Noriu, kuo tiksliau teptuku išlieti svajones, kurias rodo mano vaizduotės sukurtos skaidrės. Tikiuosi, taip surasti savo vietą visuomenėje, būti naudinga, užmegzti ilgaamžius, prasmingus ryšius su žmonėmis. Kurdama visada prisimenu, kad mano mintys, laki vaizduotė yra mano vadybininkai, o atlygis priklauso nuo proto ir rankų bendradarbiavimo. Kūryboje ypač reikia kito, kad įvertintų, kad palygintum, kad augtum.
Suprantama, kad ir kaip norėčiau tarnauti visuomenei savo menu, sunkumų gali iškilti. Pavyzdžiui, žiūrovai, kurių niekas netenkina ir, ko gero, niekas netenkins. Jie mano, kad menas tai žaidimas, pramoga. O liūdniausia yra, kai susiduri su atmetimu, neva nesuprantamas tas tavo menas. Be abejo, bėdos gali būti ne tik su tais, kuriems piešiu, bet ir su idėjų trūkumu, kuris apsemia smegenis kaip įmantrus virusas, neleisdamas nei sėdėti ramiai kėdėje, nei palikti bruožo spalvos ant drobės. Turbūt negaliu visko numatyti, bet norėčiau tikėti, kad mano piešiniai ras savo namus, gerus šeimininkus ir tarnaus jiems ir jų artimiesiems iš kartos į kartą. Tuo ir ypatinga galia kurti, jos kūriniai ilgaamžiai, gali pergyventi niurzglius ir netikėjusius ir įrodyti savo tiesą.
Galbūt žmogus, turintis tik vieną apdriskusią, juodai baltą nuotrauką savo prarasto mylimojo, norės, kad suteikčiau vaizdui spalvos. Jų šypsena, pamačius baigtą darbą, man būtų didžiausias atlygis. Padėti kitiems žmonėms atrasti gražesnį pasaulį man labai svarbu. Tai gali išgelbėti mūsų pasaulį, tikiu.
III-a vieta tarp 7-8 klasių
Kaip supranti sakinį „Kultūra skleidžiasi per kūrybą ir tarnavimą bendruomenei“
Elija Enciūtė, 8 klasė
Mokytoja Danutė Stancevičienė, Židikų Marijos Pečkauskaitės gimnazija
Aš gyvenu Pikeliuose, nedideliame miestelyje Mažeikių rajone, netoli Latvijos sienos. Daugelis mano, kad tai užkampis, kuriame negalima gyventi turiningai. Aš manau, kad jei žmogus pats to nori, jis bet kur gali gyventi kultūringai. Dauguma, nepabuvoję kaime, mano, kad kaimiečiai tik dirba savo ūkyje, niekur neišvyksta, bet iš tiesų susikūrusios kaimo bendruomenės rengia įvairiausias šventes, skatina žmones įsitraukti į naudingą veiklą. Kultūra skleidžiasi per kūrybą ir tarnavimą bendruomenei.
Nors Pikeliuose ir nedidelė bendruomenė, bet tikrai turi kuom pasigirti. Ypač pikeliškiai gali didžiuotis savo bendruomenės pirmininku Danieliumi Gedučiu. Mano manymu, jis su žmona Jadvyga yra Pikelių miestelio pasididžiavimas. Bendruomenės pirmininkas ne tik organizuoja kultūrinius miestelio renginius, bet ir pats kuria savos gamybos žvakes. Savo kūrybiškumu pritraukia į Pikelius daug lankytojų. Miestelis turi išskirtinę bažnyčią, kurios garsinimu rūpinasi Gedučiai. Atvykusiems turistams jie su meile pasakoja bažnyčios istoriją, aprodo kitas žymias vietas.
Pikelių kultūrinį gyvenimą pagyvina meno kolektyvas „Sodžius“. Šis ansamblis koncertuoja ne tik Mažeikių rajone, bet ir visoje Lietuvoje. Klausytojus „Sodžius“ džiugina ne tik žemaitiškomis dainomis, bet ir populiariomis šiuolaikinėmis melodijomis. Nei viena miestelio šventė ar renginys neapsieina be šio kolektyvo.
Kaip ir kiekviena bendruomenė Pikeliai turi savo tradicijas. Jau tradicija tapo kiekvienais metais organizuojama vasaros šventė, kuri vyksta Šaulių aikštėje. Į šią šventę susirenka ne tik vietos gyventojai, bet ir atvyksta iš gretimų bendruomenių. Visus linksmina vietiniai „Sodžiaus“ muzikantai, dalyvauja daug meno kolektyvų iš kitų rajonų, vyksta gegužinė. Dar viena tradicija kasmet prieš žiemos šventes vykstanti popietė „Nupinkim Advento vainiką“. Šioje popietėje pasakojama keturių žvakių istorija. Su Advento tradicijomis supažindina klebonas Gintaras Lengvinas. Kiekvienais metais pikeliškiai ant durų kabina Advento vainiką ir tada renkamas gražiausio vainiko savininkas.
Visavertis kultūrinis gyvenimas kaime sudaro galimybę bendruomenėms puoselėti gyvuojančias tradicijas ir papročius, leidžia skleistis kultūrai per paprastų žmonių kūrybą ir tarnavimą bei atsidavimą bendruomenės gerovei.
I-a vieta tarp 9-10 klasių
Kultūra skleidžiasi per kūrybą ir tarnavimą bendruomenei
Ugnė Labokaitė, 10 klasė
Mokytoja Zofija Vaitkuvienė, Gargždų ,,Vaivorykštės“ gimnazija
Pirmadienis. Paskubomis einu į klasę: kaip neįprasta, pavėlavau. Tik įžengus pro duris, dėmesį patraukė ekrane matoma tema ,,Kultūra skleidžiasi per kūrybą ir tarnavimą bendruomenei.“ O, visai pamiršau – šiandien teksto kūrimo pamokos! Kokia aš išsiblaškiusi, kas man darosi?..
Dar neramu, bet jau atsisėdau į savo vietą. Žvilgtelėjau kairėn - suolo draugė beveik pusę lapo pripeckiojusi, pribraižiusi schemų, užrašiusi žodžių lietų, o aš nė nežinau, nuo ko pradėti. Minčių, regis, visai nėra, o dar laikas tiksi pirmyn, spaudžia. Tris kartus įkvepiu-iškvepiu, palinkstu prie sąsiuvinio ir pradedu...Kultūra – tai būdas, padedantis visuomenei išplėsti savo mąstymą, ugdyti jau esamas dvasines bei socialines vertybes. Kultūra turi įvairių grupavimų, pavyzdžiui, yra elgesio, bendravimo, rašymo ir begalės kitų. Ji, be abejo, labai reikšminga visose pasaulio šalyse. Kiekviena šalis turi savotiškų papročių, stiliaus detalių, kalbos ypatumų ir būtent tai valstybes padaro išskirtines.
Kultūrą pavadinčiau mūsų visuomenės atspindžiu. Kaip šiuolaikinį pavyzdį pateikiu dainų konkurso ,,Eurovizija“ šių metų lietuvaitės Monikos Liu atliekamą kūrinį ,,Sentimentai“. Aišku, dainos muzikaliai nenagrinėsiu, tačiau visiems suprantama, kad atstovė ir jos kūrinys turi pasirodyti kuo geriau, nes tai sudarys nuomonę ne tik apie atstovės muzikinius gebėjimus, bet ir kurs įvaizdį apie lietuvių kultūrą. Mes savo ryšį parodysime stipriai, nes vykti į europinio masto konkursą ir atlikti dainą gimtąja kalba, yra išties pagirtina. Tai leidžia suprasti, jog mes puoselėjame savo kultūrą ir suvokiame jos svarbą bei neleidžiame, kad mus visiškai paveiktų kitos kultūros, galiu net sakyti - nepataikaujame. Na, o skleisdami savo kultūrą įvairiuose renginiuose pritraukiame kitataučių dėmesį, tampame jiems įdomūs, nors prieš tai ir negirdėti, nežinomi.
Oi, koks garsus skambutis – atitraukia mane nuo rašymo. Ačiū Dievui, baigėsi tik pirma pamoka. Į pertrauką, nusprendžiu, neisiu, turiu ramiai pasivyti laiku kūrybinį darbą pradėjusius bendraklasius. Pažvelgiu į nusipelniusių rašytojų portretus, puošiančius kabinetą, ir tęsiu samprotavimą.
Kultūra gali skleistis ir per tarnavimą bendruomenei. Vienas iš tokių būdų – savanorystė - puikus kultūros skleidimosi būnant naudingam ir pačiam mokantis pavyzdys. Savanorystė – tai gerų darbų įvairovė, o tai pasirenkame patys. Tačiau tai ne vien užsiėmimas, tai didelė nauda tiek visuomenės, tiek savęs pažinimui. Nors ir sakome, kad tai darbas be atlyginimo, tačiau, pažiūrėkime, kiek daug ir vertingo mes gauname: mes įgyjame patirties, plečiasi pažįstamų, bendraminčių ratas, prisidėdami prie savo bendruomenės, stipriname savivertę, gebėjimą rasti būdų būti prasmingai naudingiems. Toks pažinimas, tokia jausena – pats vertingiausias atlygis! O kur dar malonūs prisiminimai?.. Štai, kai savanoriavau seniūnijoje, daugiausiai padėjau labdaros ir paramos fonde ,,Maisto bankas“, tada išties ir pamačiau, ir supratau, kokia yra savanorystės nauda visuomenei bei man pačiai. Žmonių bendravimas, empatija, rūpestingumas, atjauta kuria gerą atmosferą, kurios paveikti ryžtamės veikti toliau, kaip kokie prozininko Jono Biliūno kūrinyje minimi novelių personažai, besivadovaujantys humanizmo idėjomis. Savanoriaudami pamatome daugybę skirtingų žmonių, patys prisistatome, iš mūsų visų elgesio, kalbų, bendravimo kaip dėlionė susidėlioja kultūra, lengvinanti dabar vargstančių būtį.
Esu kaip niekada tikra, kad kultūrą būtina puoselėti, nes tai yra ir mūsų praeitis, ir dabartis, ir ateitis. Žinodami savo kultūros šaknis, žinosime ir savo pačių prigimtį, padedančią išlaikyti tautinį tapatumą ir savimonę bei etnografinių regionų savitumą. Visa tai – patikimas tiltas į ateitį.
Štai ir skambutis iš antros lietuvių kalbos pamokos, o aš, jausdama vidinį laimėjimą, perduodu savo svarstymus į mokytojos rankas, nusišypsau, palinkiu gražios ir prasmingos dienos.
II-a vieta tarp 9-10 klasių
Kaip supranti sakinį „Kultūra skleidžiasi per kūrybą ir tarnavimą bendruomenei“?
Ieva Simanauskaitė, 9 klasė
Mokytoja Jurgita Bagdzevičienė, Vilniaus tarptautinis prancūzų licėjus
Visų pirma, turime suprasti, jog kultūra svarbi apipavidalinant šalį ar kontinentą bei juos pristatant kitoms tautoms. Papročiuose, elgesyje ir madose atsispindi tautos praeitis ir dabartis, neretai suteikiančios kokį nors gana stereotipišką įvaizdį. Net ir stengdamiesi mąstyti optimistiškai ir siekdami įvesti toleranciją ar suvienyti jėgas, vis tiek esame priversti, iš atsargumo, nuolat sverti tautiškas savybes, ypač atsiskleidžiančias per kūrybą ir tarnavimą bendruomenei, tiek vidaus, tiek užsienio reikaluose. Būtent šias dvi ypatybes – kūrybą bei tarnavimą bendruomenei – ir panagrinėsime plačiau.
Kūryba – vienas patraukliausių „švelnios“ influencijos būdų, nors ir greitai nukonkuruojamas, užtat galintis palikti ryškiausių istorijos pėdsakų, kartais netgi tapti įstabiu simboliu. Iš ko gi dar kyla mada? Tai puikus įrankis bei proga parodyti tautai savo vaizduotės ir išradingumo galimybes. Dažniausiai kūryba pasireiškia ten, kur reikia vaizduotės, tai yra meninėse srityse. Pirmiausia, aišku, dailėje: prisiminkime urvinių žmonių piešinius ant sienų ir skliautų; M. K. Čiurlionį ar V. Van Gogą, kuriam prireikė daugybės metų net po mirties būti pripažintam, bet vis dėlto įamžinusiam nuostabius kraštovaizdžius, kurių daugelis turbūt jau išnykę. Be to, kūryba puikiai atsispindi ir skulptūrose, lipdyme: kas gi galėtų pamiršti senovės graikų dievų atvaizdus, iki šiol tebestovinčius nesutrupėjusius? Galiausiai reikia pastebėti, kad kūryba svarbi ir šiuolaikiniame, moderniajame, neretai išsiplečiančiame net už muziejaus sienų mene, kaip fotografijoje, net dizaine, architektūroje, technologijų inovacijose ar kulinarijoje, kurios nereikia taip nuvertinti: juk Neapolio picų kūrėjo menas buvo įtrauktas į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Kūryba svarbi visur, kur tik remiamasi idėjomis. Taigi ir literatūroje: knygos, kaip V. Šekspyro pjesės, Maironio eilės ar Šventasis Raštas, nė trupučio nepamirštamos, nes jos cituojamos net po kelių šimtmečių. Taip pat verta paminėti ir šiuolaikiškesnius metodus, kuriuose pasitelkiamas ne tik vaizdas, bet ir garsas. Tai filmai (šį žodį galime prilyginti Holivudui), šokių choreografija ir melodija, muzika: čia tiktų paminėti muzikinės grupės „The roop“ grandiozinį išpopuliarėjimą praėjusiais ir užpraėjusiais metais per „Eurovizijos“ konkursą bei grupės „Måneskin“ sėkmę po laimėjimo. Nors ne ką mažiau verti ir P. Čaikovskio „Gulbių ežeras“, L. V. Bethoveno ar V. Kernagio kūriniai. Taigi, egzistuoja įvairiausių būdų išreikšti ir parodyti, ką tauta gali sukurti, net jeigu ir nekalba apie savo tradicijas ar senovės vaizdus, legendas, nes visgi vertinama pagal galimybes ir kokybę (tik čia – jau skonio reikalas). Tačiau estetikos – poveikio dėl laikino, neužtikrinto susižavėjimo – nepakanka.
O čia ir prireikia konkretesnių veiksmų, darbų – būtent tarnavimo bendruomenei. Nors tą įmanoma įvykdyti tik dabartyje, mūsų pradėti ar baigti darbai gali, taip sakant, nuvesti į ateitį. Be to, reikalingos ir inovacijos, tik čia jau besivadinančios projektais. Jeigu kūryba nesuviliojo, tuomet ši darbščios veiklos sritis „užmuš‟ visą nepritapimą. Tai yra viskas, kaip galime būti kuo nors naudingi. Tarnaudami visuomenei, pradedame labiau atsižvelgti į kitus, jų problemas panašiai, kaip policija nuolat vykdo savo pareigą sergėdama piliečius ir bandydama išspręsti bėdas. Tik čia, vertinant tą patį pajėgumą, užsimezga kalbos ir apie aktyvumą bei efektyvumą. Pavyzdžiui, juk svarbu, kaip gerai ligonį išgydė daktaras, jei tik galėjo tai padaryti. Šie kriterijai ypač pabrėžtini sandėriuose ir vyriausybėje: pažadėjo, bet ar tai vykdo? Ar ši partija aktyvi? Ar išties padeda, kai reikia? Kiek dar išaugs nuostoliai? Taigi, kalbame apie darbo politiką, diplomatiją, kurios svarbiausia taisyklė – kad šalys laikytųsi bendro susitarimo, tai reiškia, jį vykdytų abi. Mat svarbiausia vertybė šioje srityje – sąžiningumas, besipinantis su aktyvumu. Taip patikėsime, jog ta kultūra patikima, taikinga tiek vidaus, tiek užsienio reikaluose bei pajėgi padėti ar bent jau besistengianti tai padaryti.
Taigi, štai kaip kultūra skleidžiasi per kūrybą ir tarnavimą bendruomenei: kūryba mus sužavi savo sumanumu ir novatoriškumu, kai tuo tarpu tarnavimas bendruomenei mus sujungia bendriems tikslams ir atveria kiekvieno galimybes. Tačiau kartais šie kriterijai gali tik apdumti akis...
III-a vieta tarp 9-10 klasių
Kultūra skleidžiasi per kūrybą ir tarnavimą bendruomenei
Jūratė Vaicvenaitė, 10 klasė
Mokytoja Kristina Stučienė, Palaimintojo Teofiliaus Matulionio gimnazija
Pamatyti, koks žmogus yra, galime iš jo darbų bei bendravimo. Savo charakterį gerai parodome per kūrybą, atliktus darbus, per veiklas, kuriomis užsiimam. O visi valstybės žmonės sukuria bendrą kultūrinį šalies paveikslą. Ir kad suprastume, kokia yra mūsų kultūra, pirmiausia reikia atrasti santykį su savimi, aplinka, visuomene, atrasti gyvenimo būdą, kuris mums teiktų džiaugsmą bei būtų naudingas, suprasti savo tapatybę. Ir būtent prisidėjimas prie bendruomeninės veiklos, kūrybiškumas padeda tai padaryti.
Kūryba žmones išlaisvina. Nesvarbu kokia. Ar tai muzika, ar dailė, ar siuvinėjimas, o gal šokis, visa tai suteikia džiaugsmo, atsipalaidavimo, ramybės bei stiprybės. Tokie dalykai ugdo sielą ir protą. Taip pat kūrybiškumas pasaulį padaro spalvotą. Be kūrybos viskas subyrėtų ir visuomenėje neliktų jokio pozityvumo, jokios fantazijos ar svajonių. Tiesą sakant, tada nebeliktų ir pačios kultūros, nes žmonės pasidarytų vienodi, matantys aplinką labai siaurai. Prieš keletą metų buvau parodoje „Orų dienoraščiai“. Tai buvo paroda apie Islandijos, Grenlandijos ir Farerų salų mados dizainerių kūrybą. Jų darbai nebuvo paprasti, juose atsispindėjo tų salų žmonių kultūrinė tapatybė susieta su gamta, oru, tradicijomis, kraštovaizdžiu. Tai buvo unikalu, meniška ir buvo rodoma Islandijos, Grenlandijos bei Farerų salų žmonių kultūra, atsiskleidžianti per kūrybą. Paroda turėjo gilią prasmę, kadangi joje taip pat buvo pavaizduoti ir beveidžiai, vienodi, tamsūs kostiumuoti vyrai, einantys vienas paskui kitą link kažkokio beprasmio tikslo. Tuo norėta parodyti, kaip dalis pasaulio žmonių neturi savo vertybių, dirba monotoniškus tuščius darbus bei savo gyvenime nelieka vietos kūrybai. Taip galiausiai miršta ir jų kultūros suvokimas. Tad mūsų kultūra, jos supratimas labai priklauso nuo to, kaip žvelgiame į kūrybą ir ar įsileidžiam ją į savo gyvenimus.
Tarnavimas bendruomenei parodo žmonių neabejingumą aplinkai. Ar tai kunigas, bažnyčioje skelbiantis Dievo žodį, ar savanoris, padedantis Raudonojo Kryžiaus organizacijoje, ar kariškis, pasišventęs ginti kraštą, ar menininkas, siuvinėjantis kūrinius nūdienos tema - visi jie prisideda prie kultūros gyvavimo ir išlikimo. Visos šios veiklos ugdo mūsų valią, padeda mintis sudėlioti į vietas ir labiau pažinti save. Nuo kiekvieno iš mūsų priklauso, koks susidarys krašto kultūrinis paveikslas, kaip mes atrodysim kitoms valstybėms ar pasauliui. Šiuo metu, kai Ukrainoje vyksta karas, daugybė žmonių bando kažkaip prisidėti ir padėti. Įvairios savanoriškos organizacijos ar patys žmonės individualiai organizuoja pagalbos akcijas, kviečia į protestus, net išvyksta į frontą. Žmonių prisidėjimas prie visuomeninės veiklos yra išties milžiniškas. Taip po truputį atsiranda visuomeniškumas, formuojasi stipresni santykiai su aplinka, taip pat ir mūsų kultūra. Parodom visiems, jog lietuviai nėra abejingi, mes esame padedanti tauta. Tad pasišventimas kažkokiai veiklai ir tarnystė visuomenei ne tik stiprina kiekvieno iš mūsų santykį su savimi, bet ir santykį su visuomene, taip prisidedant prie kultūros skleidimosi.
Kūryba ir tarnavimas bendruomenei yra neatsiejami nuo kultūros formavimosi ir klestėjimo. Šie dalykai padeda parodyti tikrąjį visuomenės veidą, kiekvieno žmogaus mentalitetą ir kuria stipresnį ryšį tarp žmonių.
I-a vieta tarp 11-12 klasių
,,Niekuomet žmogus nėra toks gražus, koks jis būna kurdamas.“ (Vydūnas) Kokia tikroji kūrybos galia?
Fausta Junelytė, 12 klasė
Mokytoja Ilona Pliopienė, Kauno „Saulės“ gimnazija
Kažkada girdėjau mintį, kad retai kada mums tenka susimąstyti, kodėl šioje žemėje žmonės tokie skirtingi. Ir tik tada, kada nejučia žvelgiame į asmenybę atskirai, ją pajaučiame ir analizuojame – suprantame, kad kiekvienas žmogus turi savitą, tik jam vienam priklausantį, išskirtinį bruožą... Dienos šurmuly, vakaro sutemose, ryto alsavime matome, kaip mainosi žmonių veidai. Jie visokie: rūškani, bejausmiai, linksmi, nerūpestingi, pikti ar įsimylėję. Tik niekada neteko matyti žmogaus – menininko nieko nereiškiančiu veidu. Aš nežinau kodėl, bet kūrėjo esybė, savastis, net kūno išraiška ar stilius yra kitoks. Ar tai Dievo suteikta privilegija jam? – Turbūt, nes „žmonės, kurie kuria, jie atlieka didžiausią aukščiausiojo kūrėjo pavestą uždavinį. Jie įturtina pasaulį, jie daugiau gyvenimo ir noro gyventi jame suteikia“ (Ignas Šeinius). Tikiu, kad kūryba – tai gyvenimo meilė, grožis, ji – lyg žmogaus veidrodis. Kurdamas žmogus pristato save tokį, koks jis yra. Ir kaip prieš šimtmečius, taip ir dabar menas – neatsiejama gyvenimo dalis, tačiau kokia yra tikroji kūrybos galia?
Visų pirma, menas padeda žmogui atitrūkti nuo realybės, lyg saviraiškos būdas, kuris kartais gali būti tarsi išsigelbėjimas, pabėgimas nuo pasaulio, aplinkinių žmonių ar netgi bandymas apsisaugoti. Tai artima kiekvienam žmogui. Įsigilinę pastebėtume tai ir savo gyvenimuose, ir kino filmuose, ir literatūroje. Vienas tokių pavyzdžių, apie meno svarbą žmogui kalbantis Juozas Tumas – Vaižgantas, 1929 metais išleistoje apysakoje „Dėdės ir dėdienės“. Rašytojas buvo pramintas „deimančiukų ieškotoju“, o tai galime pastebėti ir pagrindinių veikėjų kuriamuose charakteriuose. Dauguma šios apysakos herojų yra meniškos sielos žmonės, tačiau būtent tas atitrūkimas nuo realybės labiausiai siejasi su Mykoliuko personažu. Tai geriausias pavyzdys, parodantis, kaip užguitą ir vienišą žmogų gelbsti muzika, gamta, visai kitas, paties susikurtas pasaulis, priešingas realiam, daug malonesnis. Mykoliukui gyvenimas įsteigė nepilnavertiškumo jausmą, o savo pasaulyje jis gali pasijausti didesnis, išlieti liūdesį, nurimti. „Niekuomet žmogus nėra toks gražus, koks jis yra kurdamas.“ Tai žodžiai, pasakyti puikaus lietuvių rašytojo, filosofo, publicisto, kultūros veikėjo ir pedagogo Vilhelmo Storostos, geriau žinomo Vydūno slapyvardžiu. Nuo senų laikų žmogus suprato, kad meno poveikis plėtoja estetines, dvasines ir kūrybines galias, ugdo pasaulėžiūrą, tai svarbi pagalba žmogaus saviraiškai. Kūryba atskleidžia magišką, slėpinių kupiną pasaulį. Tai yra šventa sritis, pakylėjanti virš kasdienybės. Ji yra aukščiau pačio kūrėjo, visų jo asmeniškumų, kompensuoja visus trūkumus. Menas – tai atviras įkvėpimo šaltinis visiems, norintiems pakylėti savo gyvenimą virš kasdienių problemų ir prisiliesti prie pačios amžinybės. Net šiomis dienomis ne viena organizacija įvairias kultūros ir meno formas pasirenka kaip terapiją, padedančią išreikšti jausmus, išlaisvinti užslopintas emocijas, patyrimus, ugdančią kantrybę, skatinančią asmenybės augimą, suteikiančią jausmą būti reikalingam bendruomenei. Viena tokių – Raudonos nosys Gydytojai klounai asociacija, kurios misija yra meno priemonėmis dovanoti šypsenas ir juoką tiems, kam to trūksta labiausiai. Įvairiomis veiklomis ir dirbtuvėmis užsiimantys profesionalūs aktoriai vyksta į gydymo ar kitas įstaigas spinduliuodami meile visiems, nepaisant ar tai būtų lankymasis pas mažuosius ligoniukus, senjorus socialinės globos namuose ar žmones pabėgėlių centruose. Taigi, kūryba suteikia galios ne tik analizuoti save kaip asmenybę, bet ir susikurti kerintį fantazijos pasaulį, utopiją, kuri leidžia atitrūkti nuo nemalonios realybės, leidžia jaustis tuo, kuo nori būti.
Antra, kūryba gali suteikti drąsos ir ryžto neparklupti pusiaukelėje siekiant tikslų ir svajonių, nes vienaip ar kitaip išgrynintos mintys materializuojasi. Kūryba visgi yra pozityvi dvasinė žmogaus veikla, liudijant asmens brandumą, tačiau kuomet kurianti siela dar labai jauna, jai sunku pasipriešinti aplinkos veiksniams. Kaip nutiko XX a. Lietuvos poeto, prozininko ir dramaturgo Vinco Mykolaičio - Putino romane „Altorių šešėly“. Romano pagrindinis veikėjas Liudas Vasaris, žmogus, visą gyvenimą ieškojęs savo tikrojo pašaukimo, teisingo gyvenimo kelio ir dėl to be galo daug kentėjęs. Jau pačioje jaunystėje Liudo Vasario asmenybę bei ateitį kūrė tėvai bei aplinka. Begalinis tėvų noras šeimoje turėti didį žmogų, kuriuo galėtų didžiuotis, nepaliko jam kito pasirinkimo, kaip tik stoti į kunigų seminariją. Jo idealas bei autoritetas Maironis skatino jį būti tobulu dvasininku bei tobulu poetu. Nors pats jaunuolis abejojo savo pamaldumu, tačiau manė, kad laikui bėgant atras tikrąjį savo kunigystės pašaukimą, įrodys sau ir kitiems, kad gali suderinti ir kūrybą, ir tikėjimą. Deja, metams bėgant, jo lūkesčiai nepasiteisino, o svajonės sudužo į šipulius: „Poetą ir kunigą gal kas ir gali savy sutalpinti, - aš negaliu. Tai šimtą kartų esu ne tik pergalvojęs, bet ir pergyvenęs ir pajautęs ligi pat širdies dugno.“ Ne paslaptis, kad geriausiai menininką suvoks tik menininkas – tik tas, kuris pats kuria iš tiesų supras, kas tai yra kūryba, kaip ji gimsta, galų gale, kokios kainos ji reikalauja. Jau nuo pirmųjų mokslo dienų seminarijos sienos slėgė jaunuolį ir žudė jo asmenybę. Ši, kūrybai priešiška aplinka, privertė Liudą užsisklęsti savyje. Jis bjaurėjosi bereikšmėmis apeigomis bei ceremonijomis, apsileidusiais materialistais kunigais. Tačiau būti kunigu jį vertė pareiga, todėl paprasčiausiai užsisklendė savyje ir niekam nerodydamas savo skausmo, tyliai kentėjo. Tik vienintelė gamta, pamatytas saulės spindulėlis sugebėdavo trumpam atgaivinti kunigo dvasią, suteikti laimės ir vilties. Tik joje atgimdavo Vasario, kaip poeto, siela, čia jis tapdavo savimi, nurimdavo, galėdavo nuoširdžiai kurti, išsilaisvinti iš kiauto, kuris gaubė jo tikruosius jausmus, betarpiškai dalintis savo su kitais ir skleisti kultūrą bendruomenėje. Dažnai net nesusimąstydami mes ir patys gyvenime susitelkiame į blogus dalykus: nesėkmes, problemas, sudėtingus procesus. Kultūra padeda aplink save ieškoti grožio. Daugelis autorių pripažįsta, jog gražūs vaizdai dažnai laikomi blogo tono ženklu, tarsi jie paslėptų gyvenimo sunkumus ir problemas, tarsi jų atsakymas į skausmą būtų: jums tiesiog reikia daugiau gražių dalykų savo gyvenime. Naivoka, banalu, netgi neprotinga. Todėl anot dalies kūrėjų, jie stengiasi paneigti mitą, kad grožio simbolika yra nereikalinga ir užmigdanti. Taigi, menas gali padėti ne tik patirti teigiamas emocijas, bet ir tvirtai išgyventi blogąsias, padėti išplėšti mus iš pilkos kasdienybės, pažiūrėti į senus dalykus naujai.
Apibendrindama drąsiai galiu teigti, kad individas gražiausias, kai yra laisvas, gali kurti ir svarbiausia tuo dalintis su kitais, iš to gimsta kultūra. Kūryba vienija žmoniją, – taip išryškėja pirminė jos esmė – meilė gyvenimui. Jos neaprėpiama galia gali teikti ne tik saviraišką, saugumo jausmą, bet ir padėti išgyventi sunkiausius laikotarpius bei išmokti į dalykus pažiūrėti naujai. Pabaigoje belieka pasakyti, jog svarbu neužslopinti savo kūrybinės energijos. Jei jauti, kad norisi kurti, domėtis kultūra, ją skleisti - tai taip ir daryk. Negalvodamas apie rezultatą, apie tai, kaip viskas turėtų susiklostyti. Tiesiog daryk tai, kas patinka, kas įžiebia ugnelę akyse, be ko negali gyventi. Juk ne tik tu kuri kūrinį, bet ir kūrinys kuria tave ir niekada negali žinoti kas iš to gims. O kaip žinia, geri kūriniai mus šildo ir tada, kai jų autorių seniai nebėra. Tokia kartais būna stipri žmogaus meilė kūrybai, kad šios ugnies neužgesina net mirtis.
II-a vieta tarp 11-12 klasių
Kultūra lyg molio gabaliukas
Esė
Augustė Anisimova, 11 klasė
Mokytoja Rita Černiauskienė, Alytaus šv. Benedikto gimnazija
Ir jei reikėtų kitiems paaiškinti, kas yra kultūra, pasiimčiau molio gabaliuką. Dar norėčiau, kad visi kartu sustotume ratu. Gabaliukas molio jau ir kiekvieno iš mūsų rankose. Vienas gabaliukas tampa jau ne gabaliuku, o gabalu. Kitas - gabalėliu. Grįžtu prie savo molinuko. Daug sluoksnių. Kai kur įskilę. Čia dar bandau formuoti. Šviežia. Gal vėliau reikės nudažyti… Viskas prasidėjo, kai ėmiau galvoti. Tiksliau, pastebėti, ką galvoju. Tada supranti, kad nėra tik balta ir juoda, bet yra ir pilka. Pradedi po truputį kontroliuoti savo veiksmus. Pradedi rinktis save arba kitus. Tada supranti, kad renkiesi save ir kitus.
Grojau fortepijonu. Labiausiai tai daryti patikdavo duetu, nes keturios rankos atliekant kūrinį geriau nei dvi - daugiau persipynusio skambesio, kuris nuskraidina kažkur aukščiau, kur šviesiau. Dainavau. Supratau, kad nieko nebus, nes jaučiau gėdą. Štai dėl ko įtrūko mano molinukas! Bet čia jau gražiau, nes pradėjau rašyti. Rašymas padeda susisteminti savo mintis. Tai labai svarbu, jei nori gyventi darniai, kurti geresnę ateitį. Šitoje molinuko dalyje matau šiek tiek smėlio. O, ir akmenukas įstrigęs! Pamenu, tada mintys klaidžiojo tarsi kokioje aklavietėje ir nesugebėjau suprasti, kodėl verta laukti ateities. Laukti. Klaida, nes ją reikia kurti. Todėl sušukimas ,,Kurti geresnę ateitį!” tapo mano savanorystės palydovu.
Ratelyje atsirado daugiau žmonių. Visokių. Norėjosi suprasti kiekvieną iš jų. Daug laiko skyriau lipdydama molio gabaliuką su jaunimu. Buvo kiek nejauku, kai vieną molinuko dalelę nudažė vaikas, turintis autizmo spektro sutrikimą. Toje vasaros stovykloje, kurioje savanoriavau, buvo daug tokių vaikų. Vienas savanoris pripažino atėjęs todėl, kad kai kada visuomenė siekia įžeisti kitą žmogų vartodama žodį ,,autistas” ir jis norėjo įsitikinti, ar šio žodžio prasmė yra bloga. Pasirodo, nėra. Bent jau neturėtų tokia būti. Tų vaikų akyse radau įkvėpimą tikėti geresne ateitimi, kur kiekvienas ras sau vietos. Apsikeitėme molio gabaliukais, žinodami, kad mūsų kelyje laukia žiburys, ant aukšto kalno švytintis šviesos šaltinis, kurį norisi paliesti, kurio kaitroje norisi išdeginti iš molio gabaliukų sulipdytą ateities viziją. Gabaliukais apsikeitėme ir su seneliais. Savanoriaudama vadinamajame ,,senelių darželyje” stebėjau, kaip jie vis dar kuria. Nerimstančios sielos. Mat jaučiama pareiga palikti kažką gero kitai kartai.
Ir dabar aktyviai veikiu nevyriausybinėse organizacijose. Žiūriu į mus visokius, stovinčius rate, ir nebekreipiu dėmesio į molio gabaliuką. Ar ten gabalas, ar tik gabalėlis, vis tiek žinau, kad sulipdę juos į visumą sušuksime: ,,Ave, vita! – Būk sveikas, gyvenime!” Ir išvysime tą šalies gerovės ateitį. Jei ne mums skirtą, tai ateities kartoms. Ateities, kur kiekvienas ras sau vietos po saule.
Grįžtu prie savo molinuko…
III-a vieta tarp 11-12 klasių
Kaip supranti sakinį „Kultūra skleidžiasi per kūrybą ir tarnavimą bendruomenei“?
Esė
Rapolas Toliušis, 11 klasė
Mokytoja Loreta Latožienė, Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazija
Atsakant į klausimą, kaip aš suprantu kultūros sklaidą kūryba ir tarnavimu bendruomenei, pirma vertėtų suprasti, ką šių, skaitmenizacijos, laikų žmogui reiškia kultūra. Juk išsiskirti materialinėmis galimybėmis tampa žymiai svarbiau, nei atskleisti tai, kas dažniausiai slypi giliai širdyje, tai yra dvasinė asmens vertė. Spragtelėjus keliais pirštais per klaviatūrą mus pasiekia gausybė informacijos. Kas tai? Kultūros klodai, žinių sankaupos. Juk kultūra dalijasi visa bendruomenė. Dar yra daugybė subkultūrų, kurias pagrindinė kultūra sujungia į grupę. Man tai labai panašu į religiją: tikime tuo pačiu Dievu, bet turime skirtingas doktrinas ar konfesijas, todėl susidaro skirtingos tikėjimo sistemos. Manau, kad bet kuris žmogus, perskaitęs nors vieną straipsnį, greit susimąstys, o pasukęs kelis galvos dantračius susivoks, kad kultūra yra neatsiejama nuo individo darnaus gyvenimo visuomenėje. Gal svarbiau suprasti ne tai, kas yra kultūra, o kaip ji gimsta, kas ją sukuria. Aiškindamas, kas yra kultūros kūrimas, lietuvių kultūros filosofijos kūrėjas Stasys Šalkauskis pateikia namo statybos pavyzdį. Namas atsiranda dėl keturių priežasčių: materialiosios (statybinės medžiagos), formaliosios (projektas), veikliosios (statytojas) ir tikslinės (pastato paskirtis). Minėtos priežastys ir sukuria kūrinį - iškelia jį iš nebūties į būtį. Filosofas padeda suvokti, kodėl kultūra tokia svarbi mūsų visuomenei. Pasirodo, ji yra bendruomenės ar tautos atspindys. Vadinasi, kultūra yra nepaprastai svarbus reiškinys, lemiantis, kaip konkreti bendruomenė reaguoja ir auga tiek atskirai, tiek kartu. Kultūra daugeliui žmonių sukuria puikų bendrumo jausmą, kai kalbama ta pačia kalba, kuri juos vienija. Nuolat auganti ir tobulėjanti kultūra gali suteikti svaresnę paramą savo nariams ir paskatinti kitus prisijungti. Visa tai lemia daug stabilesnę ir labiau išugdytą bendruomenės ir kultūrą sudarančių asmenų sistemą, mūsų mąstymo struktūrą, o ši - suvokimą. Žmonės, priklausantys individualizmą propaguojančioms kultūroms, linkę žvelgti tik į pagrindinius situacijos aspektus, o kolektyvizmą propaguojančios kultūros atstovai linkę atsižvelgti net į smulkmenas. Mūsų kultūra sudaro mūsų minčių ir elgesio pagrindą. Idėjos, įsišaknijusios protuose, turi reikšmės tam, kaip mes suvokiame žmones ir situacijas. Tyrimai parodė, kad kultūra vaidina tam tikrą vaidmenį, nes mūsų smegenys apdoroja informaciją ir reaguoja į dirgiklius: lemia elgesį, veikia suvokimą, o suvokimas skatina elgesį. Taigi kultūra, kuriai priklausome, turi tiesioginės įtakos mūsų elgesiui. Be to, aplinka, turinti kultūrinę įtaką, taip pat formuoja mūsų elgesį. Elgesio ir bendravimo etiketas yra mūsų kultūros dalis. Tai, ko mus moko kultūra, turi įtakos socialiniam bendravimui. Kultūrų skirtumai yra akivaizdūs socialiniam elgesiui. Taigi kultūra lemia mūsų asmeninės erdvės standartus. O Edvardo T. Hallo sukurtas terminas proksemika apibrėžiamas kaip tarpusavyje susiję stebėjimai ir teorijos apie žmogaus naudojimąsi erdve kaip specializuota kultūros plėtra. Mūsų gestai, kūno kalba ir bendravimo metu užmegzto fizinio kontakto laipsnis priklauso nuo mūsų kultūrinių normų, o tikėjimas ir moralė, kurie yra mūsų kultūros dalis, turi įtakos elgesiui. Mūsų moralę lemia mūsų jausmai, tokie kaip gėda ir pasididžiavimas, o tikėjimas apibrėžia tai, ką mes suvokiame kaip teisingą ar neteisingą elgesį. Vis dar įdomu: kodėl kultūra svarbi? Juk kultūra, religija, tradicijos, papročiai, formuoja asmenybę. Žmonės, gimę ir užaugę toje pačioje kultūroje, dažnai pasižymi tam tikrais asmenybės bruožais. Kultūra taip pat formuoja mūsų vertybių ir įsitikinimų sistemą, kuri daro įtaką mūsų asmenybei. Manoma, kad žmonės tų kultūrų, kurios laikosi holistinio požiūrio (Rytų kultūros), gali geriau suprasti kitus, o kultūrų, propaguojančių individualizmą (Vakarų kultūros), atstovai yra mažiau pajėgūs suprasti kito požiūrį. Be to, menas, folkloras, tradicijos, kalba ir kiti kultūros komponentai, su kuriais susiduriame, apibrėžia mūsų asmenybę. Įsitikinimų ir žinių apie pasaulį įgyjame iš žmonių, esančių šalia. Taigi socialinė grupė, kurioje gyvename, turi įtakos mūsų pasirinkimams, o kultūrinė aplinka, kurios esame apsupti, formuoja mūsų asmenybę. Dėl žmonių migracijos tarp šalių šiandien turime daugiakultūrę visuomenę. Žmonės, kurie gyvena šalia mūsų, mąstymu ir gyvenimo būdu, vertybėmis ir įsitikinimais dažnai skiriasi nuo mūsų. Savo ir kitų kultūrų pažinimas padeda priimti šiuos skirtumus, be to, mokomės vertinti kitas kultūras ir jas gerbti. Mūsų kultūra suteikia mums tapatybę ir padeda ugdyti charakterį, mus vienija ir suteikia saugumo jausmą. Kalba, kuria mes kalbame, menas, literatūra ir paveldas, kuriuo didžiuojamės, šventės, papročiai ir tradicijos kartu sudaro mūsų kultūrą. Negalima pakankamai tiksliai įvardyti kultūros svarbos, nes tai kažkas, kas slypi mumyse, aplink mus ir yra neatsiejama mūsų būties dalis. Kultūra yra visų, priklauso ne tik nuo menininkų, bet ir kultūrai prijaučiančių individų - kultūra ir menas veikia išvien. Daug menininkų šiandien stoja į tiesioginę akistatą su neteisybe. Vienintelis taikus ginklas - tai kalbėti. Kalbėti ir šaukti kūryba. Būtent tuo, kas padeda atrasti šviesą. Rėkti kuriant?! Rėkti su teptuku ar rašikliu rankoje. Tik tokie ginklai gali padėti laimėti laisvės karus. Kultūros karus!
Kiti dalyviai
Atnaujinta: 2024-02-28
