Kaip neįžeidžiant padaryti pastabą ar išsakyti kritiką?

Dauguma iš mūsų labai nemėgstam kritikos dėl labai paprastos priežasties. Kam malonu girdėti tave peikiančius žodžius, kurie įsminga giliai širdin? Visgi, jeigu pažvelgtume į pačios kritikos prigimtį, greičiausiai tektų sutikti, kad laiku išsakyta nuomonė daugeliui mūsų tampa tramplinu į sėkmę, kad ir kas tai bebūtų: darbas, mokymasis, asmeniniai santykiai ar širdžiai miela veikla. Labai svarbu mokėti padaryti pastabą ar kritikuoti taip, kad kito asmens neįžeistume, nežlugdytume jo asmenybės, o ją pastūmėtume efektyvesnei veiklai. Ypač tai svarbu dirbant ir bendraujant su mokiniais, kurie yra ypač jautrūs bet kokiai kritikai. Dažnai neapgalvotai mokytojo išsakyta pastaba ar kritika gali labai sužeisti jauną žmogų.

Efektyvi, konstruktyvi ir neįžeidžianti kritika labai dažnai gali padėti – „nuleisti ant žemės“ pernelyg pasipūtusius asmenis, savimylas, egoistus, tuos, kurie mano, jog nėra tobulesnio kūrinio už juos pačius. Dažnai tokie asmenys nenori pripažinti, kad ką nors daro ne taip, bando viską suversti aplinkinių „kvailumui“, nesupratimui ar dar vienai populiariai priežasčiai – pavydui.

O kaip elgtis su mokiniais, kurių asmenybės dar tik formuojasi? Kaip jiems pasakyti pastabą ar išsakyti kritiką, kai tai padaryti neišvengiama?

Čia reikėtų vadovautis konstruktyvios kritikos principais. Konstruktyvi kritika neturi nieko bendra su emocinėmis charakteristikomis. Esminis konstruktyvios kritikos principas yra argumentavimas. Jeigu kritika argumentuota - jūs galite su ja sutikti arba pateikti kontrargumentus. Konstruktyvios kritikos požymis tas, kad ji veiksminga. O kritikos veiksmingumas pamatuojamas tik vienu matu: kiek ji palengvino kokį nors procesą. Be argumentacijos nėra dialogo. Kitaip tariant, konstruktyvumas apčiuopiamas tik tada, kai kritika skatina dialogą. Konstruktyvi kritika yra kurianti.

Dažnas iš mūsų dažnai dalijame kritiškus patarimus, kai jų niekas neprašo, ir darome tai nemokšiškai: mūsų pasisakymai tik dar labiau supainioja ir sugniuždo kritikuojamą mokinį. Yra ir kita kategorija žmonių: jie nedrįsta kritikuoti. Netgi kai tai yra būtina. Pavyzdžiui, kai kurie mokytojai vengia mokiniams sakyti pastabas, bijodami juos įžeisti ar nenorėdami sukelti nepalankios emocinės situacijos pamokoje. Kaip pakoreguoti kito žmogaus, mokinio, galbūt kolegos elgesį nežeminant jo savivertės?

Pabandykime laikytis psichologų suformuluotų konstruktyvios kritikos principų.

1. Sukurkime pasitikėjimo atmosferą.

Nekritikuokime „šūviu į kaktą„. Pirmiausiai pasikalbėkime neutraliomis temomis, leiskime mokiniui ar kolegai pajusti, kad esame nusiteikę geranoriškai. Tik kai pašnekovas liausis gynęsis, eikime prie antrojo etapo.

2. Ką apie tai manote?

Kaip jau minėjau, patarimą visada maloniau duoti, o ne priimti. Todėl leiskime asmeniui patarti pačiam sau. Savo patarimo jis laikysis su didžiausiu malonumu. Paklauskite pokalbininko, kaip jis galėtų pats sau padėti išspręsti vieną ar kitą problemą.

3. Įvertinkime.

Net jeigu matome daugybę trūkumų kito žmogaus darbe, mokinio  mokymesi, pirmiausiai atraskime tai, kas mus tenkina. Pasakykime tai. Šitaip parodysime, kad nesame jo atžvilgiu nusiteikę priešiškai.

4. Ką būtų galima pagerinti?

Pastabas formuluokime kaip pasiūlymą ką nors „pagerinti“. Užuot sakę „Tavo atliktas darbas visiškai beviltiškas“, pasakykime: „Įdėjus truputėlį pastangų, darbą būtų galima dar šiek tiek pagerinti“. Šią formuluotę maloniau girdėti, be to, su ja sunku ginčytis, nes ir gerą produktą visada dar galima patobulinti.

5. Kalbėkime konkrečiai.

Savo patarimą suformuluokite taip, kad jį būtų galima pakartoti. Jeigu mes sakome mokiniui: „Būk labiau savimi pasitikintis“, –tai jam nesuprantama, ko iš jo norima. Jeigu mes sakome: „Išsitiesk, pakelk galvą, kvėpuok giliai, rankas laikyk ramiai...“, – čia jau aišku, ką reikia daryti. Lygiai taip pat po frazės „Reikia pagerinti projektinį darbą“ mokinys vargu ar supras, ko iš jo tikimasi. Kalbėkime, ką konkrečiai reikia padaryti.

6. Kritikuokime ne mokinį ar kolegą (koks jis yra), o jo elgesį (ką jis daro blogai).

„Taaaip... Dailininkas iš tavęs nekoks...“ Tokia fraze mes žeminame mokinį. Tai, žinoma, skaudina. O jeigu skaudina, tai neverta tikėtis, kad kritika duos naudos. Kalbėkime apie veiksmus, elgesį, darbus: „Čia proporcijos neatitinka, čia spalvos nelabai tiksliai parinktos...“ Tokiu būdu mes sakome: „Dailininkas tu geras, o klaidų padaro visi. Atraskime jas ir ištaisykime.“

7. Reziumuokime.

Pokalbio pabaigoje paklauskime: „Ką darysi, kad pagerintum tai, apie ką kalbėjome?“ Pateikę tokį klausimą pokalbio pabaigoje, mes suprasime, ar mūsų žodžiai buvo suvokti. Jeigu atsakymas - tyla, vadinasi, reikia grįžti į pirmąjį etapą ir pradėti nuo pradžių...

Išbandykime šiuos principus praktiškai. Juk svarbiausia – ne žinoti, o mokėti.

Vadovaukimės tinkamo kritikavimo taisyklėmis: matydami mokinių ar kitų asmenų daromas klaidas, perspėkime juos , tuomet ir patys patirsime mažiau nepatogumų. Pirmiausia akcentuokime asmens pažangą, 90% pokalbio laiko skirkime teigiamai pusei, 10% laiko kritiką sakykime lyg tarp kitko, neužakcentuodami emociškai, stenkimės kuo mažiau išsakyti asmeniškumų.

Laikykimės klasikinių pastabų sakymo stadijų: tarp 4 akių (dviese). Sakydami pastabas būtinai siūlykime savo pagalbą, reikalingą klaidų ištaisymui, ir susitarkime dėl termino. Jei nepaveikia – tarp 6 akių (su liudininku). Siūlykime kelių žmonių pagalbą ir t.t. - jei nepaveikia – viešai. Atitinkamai – siūlykime kolektyvinę pagalbą ir t.t. Jei nepaveikia – tik po to galima imtis griežtų priemonių. Nesiimant priemonių – atsakingas tampa pats kritikas.

Taikykime savikritiką. Yra dar efektyvesnis dalykas: jei mes periodiškai klausinėsime kitus, ką jie mano apie mano taisytinas elgesio puses, tai mes augsime, tobulėsime sparčiau už kitus, o mūsų progresavimo pavyzdys žmones veiks motyvuojančiai ir skatins jų tobulėjimą labiausiai. Pačiu įtakingiausiu pasaulyje kritikavimo būdu yra laikomas išminčiaus metodas – Sokrato metodas. Išmintingo žmogaus elgesys – iš viso aktyviai nesikišti į kitų žmonių gyvenimą savo iniciatyva, nebrukti savo nuomonės, o kartais užduoti smalsius, lygtai nekaltus, vaikiškus, bet esminius klausimus aktualia tema tiesiai į giliausią esmę, pvz:

- Kaip jums pavyksta įgyvendinti patikėtas užduotis?

- Kaip Jums sekasi subalansuoti pavestus atlikti darbus?

- Kaip manote, kokia yra svarbiausia Jūsų darbo sėkmės formulė?

Sėkmės!!!