Esė „Kas laisvės kartai yra istorija?“

„Praeities jau nėra, ateities dar nėra, yra tik šis momentas. Gyvenk dabartimi“ – internete klaidžioja skambi frazė. Pagaunu ją ir ,,užsikabinu“. Lyg ir teisinga. Bet nejučia imu ginčytis. Kas atsitiktų su manimi, jei užmirščiau praeitį ir nesvajočiau apie ateitį? Kaip galima gyventi neturint atminties? Praradę atmintį, istoriją – prarandame save. Be atminties mūsų lyg ir nėra.

Mano mintys erzina ir kviečia ieškoti atsakymų. Į rankas pasiimu savo pačios suveltą siūlų kamuoliuką ir lėtai, ramiai pasiryžtu jį išnarplioti. Sunkokas darbas, bet turiu tikslą. Noriu atmegzti mazgelius ir išsiaiškinti, ką slepia šis raizginys.

Pirmasis mazgelis. Kodėl istorija tokia svarbi dabarčiai?

Aš nežinau nei vieno augalo, kuris augtų be šaknų. Pabandykime jas nukirsti. Ar nukirtę šaknis vis dar galėsime grožėtis nuostabiais augalų žiedais, džiaugtis subrandintais vaisiais? Žmogus kaip augalas. Negaliu pasakyti, jog specialiai domėjausi savo šeimos istorija. Ją supratau ir išsinarpliojau kalbėdamasi su artimiausiais žmonėmis. Mūsų istorija palietė mane, išgyvenant mylimųjų pasakojimus. Negyvos, nebylios datos ir istorijos vadovėlyje parašyti faktai jau turi ypatingas spalvas, kai susiejau jas su mylimų žmonių išgyvenimais.

Mano prosenelė Konstancija Banionienė – mokytoja, tremtinė, prosenelis Kazys Banionis – aktyvus laisvos Lietuvos šalininkas, pedagogas, šaulys. Marija Eidukienė - puiki kulinarė, šeimininkė, prosenelis Jonas Eidukas - progresyvių pažiūrų dailidė. Jis visiems aplinkiniams skleidė šilumą ir niekada  neatsisakydavo padėti, spinduliavo gerumu. Mano protėviai savo darbais palikuoniams parodė laisvo žmogaus viziją. Darbštus, apsišvietęs, kuriantis žmogus nepalūžta, geba išgyventi net sunkiausias negandas. Mane pasiekė daug įdomių, teikiančių stiprybės ir pasididžiavimo savo artimaisiais istorijų. Ypatingai žaviuosi savo prosenele Konstancija, kuri, išgyvenusi tremtį, parašė atsiminimus ir išleido knygą apie savo patirtis. Argi galėtumėte apie tragiškus, gyvenimą griaunančius įvykius pasakoti pasitelkę humoro gaidą? Ji juk buvo praradusi viską – šeimą, vaikus, tėvynę, artimuosius, namus. Ilgiems metams buvo atskirta nuo visko, ką mylėjo ir brangino. Tačiau grįžo, nepalūžo ir mums perdavė žiną – mes galime labai labai daug... 

Antrasis mazgelis. Ką dovanoja atmintis?

Žmonėms kiekvienas istorinis laikotarpis pateikia išbandymus. Nenoriu teigti, jog jau dabar labai giliai suprantu istoriją. Vis dar jos mokausi. Tačiau pastebėjau, jog žmonės kiekvienu istoriniu laikotarpiu susiduria su iššūkiais: karai, ligos, priespauda, tremtys, holokaustas, okupacija, badas ir pan. Net ir šiuo metu išgyvename Covid 19 pandemiją. Susiduriame su dideliais sunkumais. Labai daug ką prarandame. Tai  didelis išbandymas. Bet kažin, ar žmonės patyrę nelaimes galvoja apie tai, ką ateičiai padovanos jų išgyventos tragedijos. Jie tiesiog kabinosi į gyvenimą. Tikėjo, vylėsi, dirbo, kūrė, krito ir kėlėsi. Dovana turėti oraus išgyvenimo pavyzdį.

Trečias mazgelis. Ar istorija yra mūsų stiprybė?

Kai rašydama rašinį ar kontrolinį darbą padarau klaidų, galiu sakyti, jog tai yra mano nesėkmė. Taip galime žvelgti į kiekvieną savo klaidą. Nesėkmė susipykti, nesėkmė nemokėti atleisti, nesėkmė nemokėti pasikalbėti ir viską išspręsti, nesėkmė kažką prarasti. Klausiu savęs, ar tikrai mūsų klaidos yra nesėkmė. Neklysta ir nepatiria nesėkmių tik tie, kurie nieko neveikia. Mes mokomės iš savo klaidų. Jei ką tik pradėjęs vaikščioti vaikas išsigąstų savo nesėkmės, kai nukritęs pajaučia skausmą, tai tikriausiai neišmoktų vaikščioti. Neišmoktų išmokti. Ir aš atnarplioju trečią mazgelį. Istorija mums suteikia stiprybės. Ir tie, kurie kovojo, ir tie, kurie pasidavė, ir tie, kurie išdavė, ir tie, kurie nepasidavė – visi jie buvo ar nebuvo stiprūs. Mokausi iš visų. Vieni pateikia gerą pavyzdį, kiti aiškiai užbrėžia liniją, kurios neperžengsiu. Nėra geros ar blogos istorijos. Ji  tiesiog yra tokia, kokia yra. Ką mes iš jos pasiimsime, tai mūsų laisva valia ir pasirinkimas.

Kažin ar iki galo išnarpliojau tą istorijos siūlų raizgalynę. Lieka dar daug klausimų. Tačiau jau dabar matau kelias tiesias gijas, iš kurių galiu nusipinti sau gražią apyrankę. Pasiimu tris siūlus ir kimbu į darbą. Ranką papuošia nuostabi trispalvė juostelė. Iš suvelto ir sunkiai narpliojamo raizgalų gumulo jau sudėliojau sau svarbų papuošalą. Į apyrankę įpinu savo, savo šeimos ir savo šalies istoriją. Apyrankė išties svarbi ir labai reikšminga, nes ji - mano. Mano atrasta, išnarpliota, išgyventa ir naujai kuriama ISTORIJA.

Nepamirškite padėkoti autoriui
Ankstesnės naujienos